Lietuvoje gyvena tik viena nuodinga gyvačių rūšis – paprastoji angis (Vipera berus). Gyvačių nuoduose esantis ofidiotoksinas turi fermentinių savybių ir veikia stipriai proteolitiškai.
Gyvačių nuodų proteinazės vietiškai ardo audinių struktūrą, baltymus, lipidus, mažina kraujo krešamumą. Nuodų poveikyje susidaro trombai, smarkiai didėja kraujospūdis mažajame kraujotakos rate. Angies nuodai veikia hemotoksiškai, nekrotizuojančiai, mažina kraujo krešėjimą.
Gyvačių įkandimai pavojingesni po nėrimosi, po žiemos miego, ėdimo, nes tuomet juose būna didesnė nuodų koncentracija. Rezorbuoti nuodai hemolizuoja eritrocitus, paralyžiuoja centrinę nervų sistemą, padidina kraujagyslių pralaidumą, sukelia audinių pabrinkimą, mažina kraujo krešamumą.
Įkandimai dažnesni nosies, lūpų, kojų srity.
Patologinio proceso eiga, įkandus angiai gali būti išskiriama į tris etapus:
Laikotarpis iki 2h. Per pirmas dvi apnuodijimo valandas negydomas gyvūnas dažnai nugaišta. Tačiau, jei nepasireiškė šoko požymių, depresija, prognozė gali būti palanki.
Iki 24 h. Jei praėjus po įkandimo 24 valandoms gyvūnas yra žvalus, tikimybė nugaišti yra nedidelė.
Bei vėlesnis laikotarpis (iki 10 parų). Trečiasis sveikimo etapas pavojingas dėl galimo infekcinio proceso (dažniausiai anaerobinis). Jei pasireiškė įkandimo vietos nekrozė, procesas gali plėstis. Įkastas gyvūnas tampa neramus, baikštus, vėliau apatiškas, gali vemti, atsirasti traukuliai, sutrinka judesių koordinacija. Įkąsta vieta greit sutinsta, parausta. Kūno temperatūra pakyla ne visuomet. Padažnėja pulsas, kvėpavimas, silpsta refleksai. Gyvūnas nebeėda, o po 6-12 valandų nebeatsikelia ir nugaišta dėl kvėpavimo centro paralyžiaus.
Pasitaiko atvejų, kuomet gyvūno šeimininkas gyvačių įkandimu palaiko kaulų lūžius, abscesus, alerginę reakciją į vabzdžių įgėlimus ir panašiai.
Pastebėjus ar įtarus, kad augintiniui įkando gyvatė, gyvūno savininkas turi skubiai kreiptis į veterinarijos gydytoją, tuo pačiu riboti gyvūno aktyvumą ir neleisti nerimauti.